Skaitytojus jau pasiekė vienuoliktasis Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji bibliotekos leidžiamo kultūros almanacho “Dorė“ numeris.
144 puslapių gausiai iliustruotame leidinyje išskirtinis dėmesys skiriamas Kuršių nerijos kraštovaizdžiui. Pasakojama, kaip VDA Nidos meno kolonijoje gimė Neringos miško architektūros programa, o jos pagrindu – Vaikų miško paviljonas, Lietuvai atstovavęs 18 -ojoje Venecijos architektūros bienalėje. „Bienalėje dalyvavome ne dėl reprezentacijos, o iš būtinybės“, - sako Nidos meno kolonijos vadovė Egija Inzule, pabrėždama, kad Neringos miško architektūros programa kelia svarbius iššūkius.
Ką mes saugome Kuršių nerijoje ir kokia yra jos kaip kultūrinio kraštovaizdžio vertė? – į šiuos klausimus atsako vienuolika metų Kuršių nerijos nacionaliniam parkui vadovavusi Aušra Feser. Nedaugelis yra girdėję, kad lietuviškosios nerijos plote mokslininkai išrinko ir aprašė 20 etaloninių Kuršių nerijos kraštovaizdžių – tokiame pačiame plote žemyne rastume gal kokius penkis.
Pasak architekto ir poeto Tomo S.Butkaus, Kuršių nerijoje viena svarbiausių patirčių – tai ribos pajautimas: krašto, kurį gali pasiekti laivu ir kurio gale driekiasi svetimšalių civilizacija, fizinėje aplinkoje įspausti nebeegzistuojančių kultūrų ir gamtos jėgų pėdsakai.
Tas, anot architekto, nebeegzistuojančios kultūros pasaulis prie mūsų buvo priartėjęs dėka įspūdingos iš Palangos gintaro muziejaus į Nidą atvežtos parodos „Gintaras iš gelmių“, apie kurią rašo istorikė Nijolė Strakauskaitė, gerokai praplečianti mūsų žinias apie Juodkrantės gintaro lobio suformavimą ir jo praradimą.
Martyno Liudviko Rėzos premijos laureatė Dalia Kiseliūnaitė pokalbyje pasakoja apie jau mirusią kuršininkų kalbą. Remdamasi išlikusiais kuršininkų tekstais mokslininkė straipsnyje rašo apie poilsiautojų ir šeimininkų santykius, perteiktus kuršininkų akimis.
Kultūros atminties lauke Jovita Saulėnienė pasakoja karalienės Luizės naratyvą Kuršių nerijoje. Kultūrologė sako Nidoje pasigendanti istorinių – kultūrinių ženklų, primenančių garsiąją Prūsijos karalienę.
Algimanto Jankausko publikacijoje, remiantis archyvine medžiaga ir amžininkų liudijimais, išsamiai aptariamas pirmasis Tomo Mano seminaras Nidoje ir jo reikšmė.
„Spalva neatsiranda iš nieko – vietovių koloritus lemia tam tikros priežastys“, – „Dorėje“ teigia architektas Egidijus Vidrinskas, po dviejų kruopštaus darbo metų sudaręs visų Neringos gyvenviečių „spalvų raktus“.
Tradicinėje prisiminimų skiltyje – juodkrantiškių pasakojimai, iliustruoti jų fotografijomis iš šeimos albumų, ir tikros istorijos iš legendomis apipintų rašytojų kūrybos namų „Urbo kalnas“.
Kaip įprasta, „Dorė“ plačiai reprezentuoja su Neringa susijusius kūrėjus. Jos viršelyje – Neringos mero premijos laureato Gintauto Trimako fotografijos „Išėjimai“ fragmentas. Indrė Dikavičiūtė kalba apie savo keramiką ir juodkrantiškiams perteikiamas molio lipdymo pamokas. Tarsi inkliuzai tarp tekstų įsiterpę Eglės Murauskaitės ir Daivos Molytės - Lukauskienės eilėraščiai, giliau į kasdienybę žvelgiantys Svajūno Kuncaičio ir Gintarės Dikšienės esė.
Raimonda Meyer- Ravaitytė
Kultūros almanacho „DORĖ“ sudarytoja ir redaktorė
